(Ne)planuotos Šnipiškės

Straipsnis buvo publikuotas 2017 metų „Archiforma“ žurnalo numeryje (2017 1-2 (66-67)).

Šnipiškės (ne)planuotos

Autoriai: Markas Grinevičius ir Ulė Grinevičiūtė

Teiginiai:
/Istoriniai Vilniaus priemiesčiai – dalis mūsų identiteto
/Mes, šiame estetinės sampratos etape, dar nejaučiame priemiesčių (medinių) architektūros vertės
/Galbūt yra būdas ne tik griauti, bet rasti balansą įterpiant
/Kitas erdvinio miesto formavimo būdas
/Susikalbėjimas ir planavimo santykio balansas tarp “iš viršaus” ir “iš apačios”

/Ateities gyvenamoji aplinka siesis su mažu užstatymo tankiu, želdynais ir … tuo panašu į Šnipiškes
/Pati savaime teritorija neatsinaujins – investuotojams projektas turi būti patrauklus, kad duotų pelną

Įžanga

Vilniuje pastarąjį dešimtmetį ryškėja urbanistinių mastelių įvairovė. Dešiniame Neries krante gimstančiame naujajame miesto centre slepiasi kuklus kaimelis mieste – apleistas, neprižiūrimas, bet visiems labai svarbus [0 pav.]. Tai išlikęs istorinis Šnipiškių priemiestis, kuris ribojasi su kitais Vilniaus miesto mikrorajonais: vakaruose su Žvėrynu, šiaurės vakaruose su Šeškine, rytuose su Žirmūnais, o pietinėje Šnipiškių mikrorajono dalyje rekreacinį potencialą suteikia tekanti Neries upė. Tačiau didžiausią nerimą (ir viltį tuo pačiu) vietos bendruomenei, atsakingam verslui ir visuomeniškai nusiteikusiems gyventojams kelia centrinėje Šnipiškių dalyje esanti teritorija. Čia jau kurį laiką nebuvo randama atsakymo kas vertinga o kas ne, ką vertėtų saugoti ir ką griauti [3 schema], po pasikartojančių tyrimų ir diskusijų apsaugos reglamentai įteisina “rezervatą” suformuotame nedideliame lopinėlyje. Šis “rezervatas” tęsiasi nuo Daugėliškio iki Krokuvos gatvių apimdamas Giedraičių gatvės išklotinės abi puses ir tęsiasi penkis šimtus metrų, kontekstui nenustatant urbanistinių bei kokybinių architektūros parametrų. Nors teritorijai specialiojo plano apsaugos reglamente nustatyta apsaugos zona, tačiau nauji elementai, atrodo, neturi nieko bendro su Šnipiškių istorine architektūra. Tokiomis architektūrinės raiškos priemonėmis, kaip užstatymo morfotipai, mastelis, medžiagiškumas  neieškoma darnos su Šnipiškių kontekstu. Ar tikrai ribos tarp saugomo “rezervato” ir nesaugomos teritorijos turi būti tokios ryškios? Kokios funkcijos reikalingos, kad šis rajonas taptų gyvybingas? Kaip tą įgyvendinti investiciniu požiūriu – juk pats rajonas neatsinaujins? Atrodo reikia tiek nedaug – vieningos strategijos ir “kitokių”, įdomesnių architektūrinių sprendinių!

Tekste apžvelgsime ir atkreipsime dėmesį į alternatyvius požiūrius paveldo saugojime ir jo integracijoje naujam gyvenimui – pabandysime surasti tarpinę poziciją tarp “šiukštu neliesti” ir “griauti, nes nevertinga” ar “perkelti šias trobeles už miesto”. Nagrinėsime urbanistinę raidą – ar tai savaiminis procesas ar apgalvota ir turinti aiškią kryptį plėtra. Ieškosime bendro vardiklio tarp naujų architektūrinių intarpų saugomų Šnipiškių kontekste. Ieškosime algoritmų kaip to pasiekti – aktualizuosime bendruomenių vaidmenį miesto kūrimo procesuose.

Šnipiškės yra vienas iš istorinių Vilniaus priemiesčių su būdinga planine struktūra, stačiakampiu pagrindinių gatvių tinklu su skersinėmis gatvelėmis-įvažiavimais į sklypus, būdingu užstatymo tankumu. Teritorijoje aptinkami pavieniai XX a. I p. sodybinio medinio užstatymo fragmentai, išlikęs XX a. I p. dominavusio linijinio užstatymo mediniais gyvenamaisiais 1-2 aukštų pastatais pobūdis. Priemiesčiams būdingas sodybinio sklypo sutvarkymo pobūdis – sodas, daržas, gėlių darželis, tvora, vartai – taip pat nesvetimas vaikščiojant vietomis išlikusiu Šnipiškių lauko akmenų grindiniu. [https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search]

Istorinis priemiestis – tos istorinio miesto teritorijos, kurios savo kilmės pradžioje buvo priemiesčiai. Jų atsiradimas sietinas su miesto atsiradimu. Tokios teritorijos formavosi iki XIX a. vidurio. Ši sąvoka buvo vartojama antrajame ir trečiajame Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektuose. Dabar šios teritorijos jau nebėra priemiesčiai, jos yra senamiesčių arba istorinių miestų centrų sudėtinės dalys (Užupis, Paplavos, Aštrusis galas, Lukiškės, Žvėrynas, Šnipiškės, Žvejai, Antakalnis). [5]

Priemiestis kaip tam tikra urbanistinė struktūra buvo labai reikšminga daugelio pasaulio miestų raidai. Daugelis Europos miestų tokių teritorijų jau nebeturi – jos sunyko pačios ar buvo sugriautos karų, jų vietoje išaugo šių dienų miesto struktūros, parkai. Lietuvoje miestai vystėsi lėčiau dėl mažesnio pramonės augimo tempo, miestas plėsdavosi išorėn, įsisavindamas naujas teritorijas, o ne išnaudodamas savo vidaus plotus. Tai leido ne viename Lietuvos mieste istoriniams priemiesčiams išlikti. [Dijokienė: Istoriniai priemiesčiai]

Istoriniai priemiesčiai – dalis miesto identiteto

Vilnius pamažu išsižada organiškos urbanistinės raidos strategijos ir tampa miestu, kuriame susipriešina konservatyvumas ir inovatyvumas. Bendrame sostinės vystymo kontekste Šnipiškės gana agresyviai formuojamos kaip naujasis Vilniaus miesto centras. Čia susiduria bene ryškiausi miesto architektūriniai kontrastai ir skirtingi požiūriai, vertinant istoriškai susiformavusį teritorijos unikalumą. Brėžiamos ribos tarp to, koks Vilnius buvo, ir to, kokiu jį norime paversti. Tam tikra prasme šių ribų brėžimas ir istoriškai užkoduoto tapatumo ignoravimas simbolizuoja spragas suvokiant miesto istorinę ir kultūrinę raidą, jos vertę miesto įvaizdžio kūrimo kontekste.

Žvelgiant į sėkmingus urbanistinio vystymo požiuriu pavyzdžius svetur, šiandieninis Vilniaus miesto vertės ir modernumo suvokimas gerokai skiriasi nuo to, kaip modernus miesto plėtojamas suvokiamas labiau pažengusiose pasaulio valstybėse. Dabartiniame vyraujančios estetinės ir ekonominės sampratos etape visuomenė ir sprendimus priimančios institucijos dar nėra suvokusi priemiesčių architektūros ir kitokio paveldo vertės. Galbūt gėdijamės savo praeities ir siekiame ją maskuoti vydamiesi didžiųjų Europos miestų dangoraižius, bet ar tokiu keliu nepasmerksime savo didžiausių privalumų?

Šnipiškių ateities prognozavimo kontekste trūksta ne politinės valios, o elementaraus suvokimo, ką miestams reiškia jų istoriškai susiformavę priemiesčiai, kaip jie galėtų tapti miestų privalumais, traukos centrais ir investuotojams patraukliomis teritorijomis. Šiuo metu vyrauja dvi susipriešinusios stovyklos – absoliučios Šnipiškių saugomų teritorijų neliečiamybės šalininkai ir siekiantys jas palengva „nušluoti“ plečiant urbanistinę miesto kalvą. Pirmuoju atveju tokiems objektams skelbiame nuosprendį sunykti savaime, antruoju – būti sunaikintiems greitai ir neskausmingai. Apie tai, kad Vilniui reikėtų kurti modernaus miesto veidą, išsaugant praeities rudimentus, kalbama arba per tyliai, arba per agresyviai – argumentuotų autoritetų, galinčių sujungti skirtingas interesų grupes, kol kas stinga. Nors į situaciją pažvelgus per istorinę miesto raidos perspektyvą – svarių argumentų apstu.

 

Teritorijos (ne)planavimo istorija

Tam, kad galėtume geriau suprasti šiandieninę Šnipiškių situaciją ir jos teritorijos vystymo nepastovumą, pasižvalgykime po šio priemiesčio istoriją.

Nuo pat pirmųjų paminėjimų istoriniuose šaltiniuose Šnipiškės pristatomos kaip prekyba, amatais (ypač keramika) ir daržininkyste išsiskirianti miesto dalis. „Šnipiškės nuo 1441 m. priklausė Radvilų jurisdikcijai. Čia esantys dideli gero molio klodai skatino priemiesčio gyventojus verstis plytų, čerpių, koklių ir molinių indų gamyba. Dabartinėje Ukmergės gatvėje gyveno beveik vien plytininkai ir puodžiai. Čia plačiai buvo vystoma ir daržininkystė.“ („Dingęs Vilnius“)

Šnipiškių teritorija planingai pradėta vystyti 1875 metais, kai sudarytame Vilniaus miesto perspektyviniame plane numatyta miesto plėtra šiaurės kryptimi. Vadovaujantis šiuo planu buvo išgrįsta Giedraičių gatvė, netrukus aplink ją prasidėjo intensyvios medinių gyvenamųjų pastatų statybos, kurios tęsėsi iki XX a. pradžios, ir savo užstatymo bruožus išlaikė iki šių dienų. Vėliau, prasidėjus spartesniam miesto augimui, vizijų ir planų būta įvairių, tačiau jie vis keitėsi ir tik nedidelė dalis numatytų strateginių teritorijos vystymo nutarimų buvo įgyvendinta. Šnipiškės, kaip ir daugelis kitų buvusių Vilniaus priemiesčių,  iki šiol neturi aiškios apibrėžtos ir suplanuotos urbanistinės vizijos – dalis naujos architektūros čia gimsta spontaniškai. Panagrinėkime tai išsamiau.

1943 m. Vilniaus generalinis planas [1pav.] numatė išsaugoti susiklosčiusį gatvių tinklą ir sodybinio tipo užstatymą naujai sudalintuose sklypuose. Deja, šis planas nenumatė, kad pasibaigus antrajam pasauliniam karui didžiojoje Šnipiškių dalyje gyvens jau kiti gyventojai ir gyvenamais plotas bus skiriamas „komunaliniams“ butams, kurie vėliau taps apleistais, niekam nereikalingais socialiniais būstais.

Po penkerių metų (1948 m.) Vilniaus miesto generalinis planas nesprendžia gatvių tinklo pakeitimų, tik konstatuoja susiklosčiusią esamą situaciją. Dar po kurio laiko, 1965 m., Vilniaus miesto generaliniame plane [3pav.] numatomos dvi pagrindinės teritoriją apribojančios gatvės – Žalgirio ir Konstitucijos – išsaugoma esama inžinerinė-sandėliavimo teritorija, o likusiose dalyse numatoma gyvenamosios paskirties teritorija, nedetalizuojant užstatymo pobūdžio ir nesprendžiant gatvių tinklo teritorijos viduje. Šis planas iš esmės paklojo pamatus tuometei teritorijos estetinės bei kultūrinės (ne)vertės sampratai. Teritoriją numatyta perplanuoti iš esmės – išvalyti ir pastatyti naują, to meto požiūriu modernų gyvenamąjį rajoną. Jo gatvių tūrinę-erdvinę struktūrą [5pav.] numato „Žalgirio gyvenamojo rajono išplanavimo projektas“. Jame perplanuojamas gatvių tinklas, tačiau tai daroma neatsižvelgianti į vyraujantį istorinį kontekstą, neplanuojama integruoti ar kitaip išsaugoti esamo užstatymo. Formuojama „modernaus miesto“, „naujojo centro“ samprata, kuri iki šiol nėra iš esmės pakitusi – Šnipiškių teritorija jau beveik pusamžį suvokiama kaip nevertinga, pasenusi ir nebetinkama gyventi:

„Ypač dideli pertvarkymai numatomi Šnipiškėse, t.y. teritorijoje, kurią juosia Ukmergės, F. Dzeržinskio (dabar Kalvarijų g.), Žalgirio ir Linkmenų gatvės. Dauguma čia esančių pastatų jau visiškai susidėvėję, neturi architektūrinės ir istorinės vertės, juose esantys butai neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Todėl jie palengva bus nugriauti, jų vietoje numatoma pastatyti naują gražų gyvenamąjį rajoną“ ([3] Algirdas Motulas)

Pirmasis urbanistinis planas, pradėtas įgyvendinti realiais statybų darbais, buvo parengtas 1963 m. Tai buvo Algimanto ir Vytauto Nasvyčių „Lietuvos“ viešbučio pirmosios statybų eilės užstatymo urbanistinė vizija (4pav.) tarp Upės gatvės ir dabartinio Konstitucijos prospekto. Vystoma tūrinio-erdvinio užstatymo koncepcija, kurioje galima įžvelgti pirminius „urbanistinės kalvos“ motyvus (Žalgirio gyvenamojo rajono siluetas) su pagrindine ir aukščiausia komplekso dominante – Lietuvos viešbučiu (dab. „Radisson Blu Hotel Lietuva“). Šiame plane numatomas pėsčiųjų tiltas J. T. Vaižganto gatvės ašyje, sujungiantis kairįjį Neries krantą ir Naująjį  miesto centrą.

Vis dėlto, vadovaujantis vieningu užstatymo planu buvo įgyvendinti vos keli rimtesni projektai – iškilo „Lietuvos“ ir „Turisto“ (dab. „Best Western Hotel Vilnius“) viešbučiai su buitinio aptarnavimo kompleksu ir centrinė universalinė parduotuvė. O dabartinės Šnipiškių g. tąsoje suplanuota visuomeninė erdvė iki šiol nėra gyvybinga, kaip buvo tikėtasi – autentiška paupio teritorija palei Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios kompleksą tapo išskirtinai tranzitine erdve. Teritorijoje už Konstitucijos pr. buvo įgyvendinti vos keli pavieniai objektai.

Po 1990 m. planuoto vieningo Žalgirio rajono užstatymo idėja pasimiršta. Įteisinta bei atgauta privati nuosavybė suskaido teritoriją į daugybę nedidelių sklypų. Kompleksinio atsinaujinimo ar konversijos galimybės apsiriboja sklypo ribose.

Maždaug 2000 m. pradedamas Europos aikštę supančių vertikalių projektavimas – naujojo miesto centre pradeda kilti „Europos“ prekybos ir verslo centras (arch. Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Rasa Ambrasienė, Donatas Malinauskas, Darius Juškevičius), Savivaldybės administracinis pastatas (arch. Arūnas Eduardas Paslaitis, Tadas Balčiūnas, Gediminas Paslaitis, Paulius Kijauskas, Arūnas Paslaitis, Vytautas Biekša), šiuo metu vis dar nebaigtas statyti daugiabutis gyvenamasis namas (arch. Vladas Treinys, a.a. Danas Ruseckas). Šie objektai strategiškai svarbioje miesto dalyje iškilo be visą teritoriją apimančio, vieningo, užstatymo parametrus nustatančio plano. Pradeda rastis „urbanistinės kalvos“ sąvoka, motyvuojama A. ir V. Nasvyčių idėjomis ir pirminiais eskizais, tačiau tai vyksta chaotiškai: Architektas A. Nasvytis apie 1974 m. siūlė aukštybinius pastatus išdėstyti pagal tam tikrą sistemą senamiesčio prieigose. Reali situacija yra tokia, kad viskas vyko ne pagal šią sistemą, o nepaisant jos. (Monika Kajackaitė)

Atsiranda poreikis aiškiais kriterijais ir urbanistinio planavimo principais apibrėžtų „kalvos“ parametrų, tačiau iki realių planavimo dokumentų šis poreikis neišsivysto. Atrodo, jog „Urbanistinei kalvai” nėra skaičiuoti ar kitokiu būdu įvertinti infrastruktūros poreikiai – būsimas transporto gatvių apkrovimas. Dabartinė situacija rodo, kad piko metu ieškoma alternatyvų taip perkaunant Giedraičių gatvę. 2005 metų Vilniaus bendrasis miesto planas iki 2015 metų [10pav.] konkrečių užstatymo struktūros principų ir parametrų nenusako. Lyginant leidžiamus maksimalius aukštingumo, intensyvumo ir tankio parametrus bendrajame plane ir „Teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos“ programoje [7pav.], atsiranda akivaizdus prieštaravimas. Nepaisoma numatyto gatvių tinklo, specialiojo planavimo dokumentuose, nukrypstama nuo numatytų morfotipų – pavyzdžiui, dalyje numatytų kvartalinio-perimetrinio tipo statinių atsiranda pavieniai objektai, kurie apibrėžto morfotipo neturi. Dažniausiai sklypuose tiesiog siekiama maksimalių užstatymo rodiklių.

Apspręstą, apgalvotą ir objektyviais kriterijais nulemtą raidą stabdo ne tik ilgalaikės miesto urbanistinės perspektyvos trūkumas, aiškių paveldo saugojimo kriterijų nebuvimas, bet ir intensyvus nuosavybės susiskaidymas – pavieniai sklypai vienos sodybos ribose kelia iššūkių bet kokiems urbanistiniams įsiterpimams.

Kyla nemažai klausimų, kodėl Vilnius auga taikydamas bandymų ir klaidų metodą. Kokybišką ir darnią urbanistinę architektūrą padėtų užtikrinti vieni kitiems neprieštaraujantys teritorijų planavimo ir kiti reglamentuojantys dokumentai. Tuomet neliktų vietos jokioms interpretacijoms ir sunkiai kontroliuojamiems verslo architektūriniams nesusipratimams. Dabar turime situaciją, kuomet derinant statybą leidžiančius dokumentus, nėra prižiūrimas dokumentų tarpusavio atitikimas ar sprendinių integralumas. Teritorijos užstatymo rodikliai nustatomi remiantis bendruoju miesto planu, kurio detalumas šiai teritorijai nepakankamas – jis nenustato reikalavimų erdviniams-tūriniams sprendimams, čia nėra įtvirtintų paveldo apsaugos, medžiagiškumo, viešųjų erdvių sistemų.

Galiojantys teritorijų planavimo dokumentai aktualūs Šnipiškėms:

/Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programa patvirtinta Vilniaus miesto tarybos 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 1-1117;
/Šnipiškių nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas (Skansenas) patvirtintas Vilniaus miesto tarybos 2009 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 1-1083;
/Teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programa patvirtinta Vilniaus miesto tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. Nr. 1-661;

/Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas iki 2015 m. patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519

/Apribojimų aukštuminiams pastatams statyti schema patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 1-224

/Aukštybinių pastatų išdėstymo schema patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 28 d. tarybos sprendimu Nr. 1-1231

Griauti negalima palikti

Pirmasis, profesionaliai nubrėžęs planavimo gaires, užstatymo parametrus ir urbanistinį tinklą apibrėžęs kaip saugotiną buvo D. Ruseckas („Teritorijos tarp Geležinio Vilko, Žalgirio, Kalvarijų gatvių ir Neries upės raidos programa“). Deja, iš kai kurių pavienių objektų akivaizdu, kad patvirtintos programos nesilaikoma. [1schem.] Vėliau teritorijai tarp Upės g. ir Konstitucijos pr. užstatymo mąstelį ir aukštingumo parametrus nustato „Apie 26 ha ploto teritorijos tarp Konstitucijos pr., Linkmenų, Krokuvos ir Kalvarijų gatvių detaliojo plano konceptualiosios dalies urbanistinių parametrų studija“, tačiau ir čia situacija tokia pati – taikomos išimtys pavieniams objektams verčia sunerimti dėl sprendimus priimančių institucijų aplaidumo.

Kiekviename planavimo dokumente galimai vertingų savybių turinti Šnipiškių teritorija mažinama iki galiausiai minimalios. Naujausias saugomą Šnipiškių dalį apibrėžiantis dokumentas – Šnipiškių nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas (Skansenas) (2009m.). Jame įtvirtinama, jog Šnipiškėse apsaugota lieka tik nedidelė gyvenamosios paskirties teritorija, išsidėsčiusi abejose Giedraičių gatvės pusėse ir gabalėlis S. Fino gatvės. Vertinant pastarųjų kelių dešimtmečių pakeitimus saugomų objektų reglamentavime, lieka tik spėlioti, ar ir šie nutarimai ateityje nebus persvarstomi.

 

Šnipiškių potencialas

Žvelgiant į šiuolaikines didžiųjų Europos miestų – Berlyno, Stokholmo, Londono – tendencijas, kur didžiausią vertę kuria galimybė suderinti miesto ritmą su kaimo teikiamais privalumais, Šnipiškės su savo vieta mieste ir autentišku architektūriniu ir kultūriniu kontekstu seniai galėtų būti tokios urbanistikos pavyzdžiu. „Medinėse Šnipiškėse“ yra išlikę ne tik žalieji gamtos plotai, bet ir unikalus, istoriškai susiformavęs gyvenimo būdas, kuris šiandien smarkiai kontrastuoja su stiklinių dangoraižių diktuojamu gyvenimo ritmu.

Siekiant efektyviai išnaudoti tokį potencialą ir sukurti gyventojams bei investuotojams patrauklų, šiuolaikiško miesto gyventojų poreikius atitinkantį gyvenamosios aplinkos vystymo modelį, reikia įvertinti ne tik istorinį kontekstą ir besiformuojančias tendencijas. Esama Šnipiškių infrastruktūra ir statiniai reikalauja didelių investicijų, kurių vietos gyventojai skirti neturi galimybės, o verslui tokios investicijos kol kas neatrodo patrauklios dėl teritorijos vystymui taikomų apribojimų ir smulkiai susiskaldžiusios nuosavybės.

Šnipiškės turi visas sąlygas tapti gyvybinga, patrauklia, save išlaikančia miesto dalimi, tačiau tam visų pirma reikia aiškių susitarimų ir vieningo plano. Bendros miesto vystymo vizijos nebuvimas, intensyvios naujų objektų statybos, nuoseklios komunikacijos tarp skirtingų interesų grupių trūkumas lemia gan paviršutinišką požiūrį į problemines vietas, neskiriant pakankamai dėmesio strateginiam žvilgsniui į teritorijos unikalumą ir ilgalaikę perspektyvą.  Priimami trumpalaikiai sprendimai, kurie kasmet vis agresyviau naikina vertingą miesto paveldą ir jo siūlomas galimybes progresyvioms idėjoms, paremtoms tarptautinių pavyzdžių sėkme.

Bendruomenės iniciatyvos reikšmė miestų raidai

Vertinant bendrą miesto viziją (ar jos nebuvimą) nesinorėtų prognozuoti, kad Šnipiškės ir toliau keisis vieno sklypo strategijos principu – investuotojai ir toliau statys verslo centrus ar daugiaubučius, neatsižvelgdami į urbanistinį kontekstą, aplink save sutvarkydami tik tiek, kiek priklauso, o kartais ir dar mažiau. Situaciją pakeisti ar bent jau atkreipti reikšmingą dėmesį į rūpimus savo aplinkos klausimus gali tik aktyvus gyventojų bendruomenės įsitraukimas. O ir akivaizdu, kad pastaruoju metu visų dalyvių vaidmuo miesto kūrimo procese ženkliai keičiasi. Sprendimo balso nori visi proceso dalyviai. Verslas nori greitų sprendimų, reaguojant į besikeičiančią rinkos situaciją, bet taip planavimo dokumentai praranda galią. Bendruomenės įsitraukia į procesus ir taip pat nenori likti nuošalyje. Senoji schema “sprendimai nuleidžiam iš viršaus”, kuomet idėjos ir principai gimsta atstovaujančioje (valdančioje) institucijoje, suplanuojami architektų (urbanistų) pateikiami vystymui ir tik tuomet visuomenė susipažįsta su sprendiniais – nebeveikia. Darosi akivaizdu, kad šiandienos architekto vienas pagrindinių vaidmenų suprasti suinteresuotų pusių poreikius, rasti būdus informacijai gauti, teigiamai pakreipti visą procesą bendro susitarimo link. [2schem.] Tokio proceso gerųjų praktikų, teigiamų pavyzdžių bei instrumentų tam įgyvendinti tikrai yra. Straipsnyje paminėtame pavyzdyje iš Toronto „Mirvish Village“ prieš pradedant planavimo procedūras ir projektavimo darbus buvo įkurta miesto vystymo laboratorija bei bendruomenės centras. Čia per aktyvias dirbtuvių veiklas, seminarus buvo įtraukiami bendruomenės nariai, diskutuojama kaip turėtų atrodyti naujasis kvartalas ir ko nori visos suinteresuotos pusės. Centre, visu projekto laikotarpiu, veikė kvartalo istorijos ekspozicija bei buvo galima susipažinti su projektuojamais sprendiniais. Analogiškas centras galėtų atsirasti Šnipiškėse. Tai būtų puikus pilotinis projektas, naujoji komunikacijos platforma tarp architektų, bendruomenių, savivaldybės bei vystytojų. Reikia suprasti, jog mes patys kuriame ir esame atsakingi už aplinką kurioje gyvename, už tvarų vystymąsi ir architektūros kokybę. Reikšdami nuomonę, dalyvaudami procesuose sumažinsime pozicijų atskirti, labiau suvoksime vieni kitų interesus, sukursime prielaidas kurti kokybiškesnę architektūrą.

Neseniai priimtas architektūros įstatymas įžiebia viltį, jog atsiranda ir teisiniai instrumentai suinteresuotų šalių susikalbėjimu, įstatymo tikslas byloja apie tvarią ir integralią architektūros paskirtį:

“1. Šio įstatymo tikslas – reglamentuoti architektūros srities visuomeninius santykius, siekiant išsaugoti sukurtą ir kurti tinkamos kokybės, su krašto savitumu ir kultūra darnią, viešuosius interesus atspindinčią, išliekamąją vertę turinčią aplinką.”
(LIETUVOS RESPUBLIKOS ARCHITEKTŪROS ĮSTATYMAS)

Procesas Šnipiškėse po truputį įsibėgėja – pasekusi sėkmingais Žvėryno, Užupio, Balsių bendruomenių pavyzdžiais, Šnipiškėse buriasi gyventojai, stiprėja jų vieningas balsas. Jie domisi savo aplinkos vystymo planais, rūpinasi viešosiomis erdvėmis, infrastruktūros priežiūra, dalyvauja ir reiškia aktyvią poziciją naujojo užstatymo klausimais. 2016 Vilniaus universiteto geografijos ir kraštotvarkos magistro studijų programos II kurso studentai, kuruojami studijos noarchitects bei laimikis.lt atliko teritorijos urbanistinius tyrimus. Teritorija nagrinėta keliais pjūviais – bendruomenės požiūrio, egzistuojančių ir galimų funkcijų, infrastruktūros poreikio (apklausa), vertingųjų ir rajonui būdingų elementų įvardinimo (nebūtinai Kultūros paveldo objektai). Nors tyrimai kiekybine prasme nebuvo didelės apimties, galima susidaryti nuomonę, jog rajone, gyventojų požiūriu, trūksta viešųjų erdvių, norima atnaujinti esamus pastatus, trūksta inžinerinės infrastruktūros. Gyventojai pritaria rajono pokyčiams ir patys prie jų norėtų prisidėti. Apklausoje dėl būsimo rajono architektūrinio įvaizdžio daugiausiai pritarimo susilaukė pozicijos “su atnaujintais pastatais, bet išlaikytu savitumu” bei “Šnipiškės – daugiafunkcinis centras su atnaujintais esamais statiniais, žaliomis erdvėmis ir naujais kokybiškos architektūros išskirtiniais pastatais”. Atliktas tyrimas, vertinant aplinkinių verslo centrų potencialą – (čia koncentruojasi didžioji dalis Vilniaus naujųjų verslo centrų darbuotojų), bei nustatant kuri funkcija galėtų būti reikalinga Šnipiškėse, aptarnaujant dienos metu dirbančiuosius. Nustatyta, kad dienos metu Šnipiškese maitinimo bei kultūriniai objektai būtų naudojami ir susilauktų dėmesio. Parengtas puikus interaktyvus “Senosios Šnipiškių dalies charakterį sudarantys kultūriniai objektai” žemėlapis (https://noarchitects.lt/snipiskes), kuris vėliau galėtų tapti pagrindu interesų grupių tarpusavio komunikacijai bei identiteto išgryninimui bei aktualizavimui.

Kartu su bendruomene, įvertinus laisvos valstybinės žemės plotus, buvo pateikti bendruomenės pozicija ir prašymas numatyti viešąsias erdves keičiamo Vilniaus bendrojo plano sprendiniuose. Nuoseklių diskusijų ir pastangų dėka Šnipiškių bendruomenė su Vilniaus plėtros departamentu pasiekė svarbų susitarimą – pradėta viešųjų erdvių sklypų registracijos ir techninio projekto rengimo procedūra. Taigi, procesai „iš apačios į viršų“ taip pat yra įmanomi, kai inicijuojamas taikus, argumentuotas ir svarų pagrindą turintis dialogas.

Europos struktūrinių fondų strategija taip pat skatina bendruomenių inicijuojamą vietos plėtrą. Tokios plėtros gairėse paaiškinama, kodėl bendruomenių įsitraukimas yra vertingas abejoms pusėms – bendruomenei ir valdžios institucijoms. Į miesto tvarkymo klausimus įtraukiant gyventojus, iniciatyva perduodama žmonėms, kuriems svarbu patenkinti kokį nors poreikį arba išspręsti problemą. Strategijas rengia ir projektus parenka vietos subjektai, ir tai didžiausias šio metodo pranašumas. Palyginti su kitais tradiciniais vietoje taikomais metodais, įtraukiant bendruomenes, žmonės, iki tol buvę pasyvūs politikos „naudos gavėjai“, tampa aktyviais partneriais ir jos plėtros iniciatoriais nuoroda. Tai skatina suvokti savo vietovės savitumą ir ja didžiuotis, jaustis savarankiškiems ir atsakingiems už joje vykdomą veiklą, stiprinti žmonių, privačių įmonių, valdžios institucijų ir įvairių sektorių interesų grupių tarpusavio pasitikėjimą ir bendradarbiavimą.

Bendradarbiaudami su žaidimų ir tyrimų laboratorija „Laimikis.lt“, (kuri jau ne vienerius metus inicijuoja įvairias gyventojų įsitraukimo veiklas ir ieško netradicinių platformų skirtingų auditorijų dialogui) ieškojome atsakymo, kaip  į miesto planavimo procesus efektyviai įtraukti gyventojus. Kaip žmones nuo mažens galėtume supažindinti su architektūros kalba, jos funkcijomis, verte ir pačių gyventojų vaidmeniu siekiant darnaus ir modernaus miesto vystymosi? Kaip kurti visuomenės suvokimą, kad jos balsas yra svarbus ir gali būti išgirstas?

Diskusijose gimė maketo-konstruktoriaus idėja – smagios, funkcionalios detalės, kurių pagalba žmonės galėtų geriau pajausti erdves ir pabandyti joms pritaikyti savo siūlomą miesto viziją. Konstruktorius atrodo lyg žaidimas, tačiau tai yra puiki platforma kalbėtis miestui aktualiomis temomis, susipažinti su sudėtingais urbanistikos procesais ir išreikšti savo poziciją.

Konstruktorių praktiškai panaudojome Šnipiškių rajono vizijos kūrimui. Į dirbtuves susirinkę dalyviai galėjo patys konstruoti savo rajono gatves, ieškoti kompromisų su savo komandos nariais ir iš arčiau susipažinti su miesto planavimo ypatumais. Dirbtuvėse dalyvavusiems architektams tai buvo galimybė sužinoti, kaip skirtingų grupių miestiečiai mato savo miestą, kokie jo elementai jiems yra svarbiausi. Ir tai yra tik vienas iš būdų inicijuojant miestui reikalingas diskusijas.

Tarptautiniai pavyzdžiai

Vyrauja dvi radikalios nuomonės – paveldo saugojimo ir neliečiamumo bei tai, kad objektus verčiau perkelti, o mažiau vertingus (kuriuos?) galima ir nugriauti, ruošiantis naujoms statyboms. Pasaulyje yra ne vienas ryškus pavyzdys, kaip miestai siekia architektūrinės darnos neatskiriant istorinio konteksto, bet jį perkeliant į naują laikmetį, kartu su jam būdingais architektūriniais ir urbanistiniais poreikiais bei funkcijomis.

Esantis dispersinis užstatymas ir nuosavybės sudalinimas formuoja keletą kompleksniam atnaujinimui bei konversijoms trukdančias problemas. Norint sukurti inžinerinių tinklų infrastruktūrą – reikalingos skausmingos intervencijos sklypuose jų tiesimui. Kita dilema – kaip padaryti, kad investicijos į plotą atsipirktų bei būtų patrauklios investuotojams, juk reikalingas naujo ploto sukūrimas? Vienas iš galimų metodų – “pakabinti” objektus virš Šnipiškių, taip išsaugant esamus vertingus objektus (16 ir 17 pav. iliustruojantys pavyzdžiai nurodo tokią galimybę). Toks principas ypač tiktų “juostai” tarp Kalvarijų ir Šilutės gatvių – daliai kuri formaliai lyg ir nėra saugoma, bet čia yra charakteringų objektų, Kalvarijų gatvės istorinis traktas tai pat saugotinas bei reprezentuoja rajoną.

Didmiesčių urbanistikos metamorfozės bene ryškiausiai atsispindi tankiausiai apgyvendintuose miestuose. Tokių, kaip žinia, gausu Kinijoje. Siekiant išsaugoti Pekino Dašilaro (Beijing, Dashilar District’s) istorinės dalies užstatymą, Kinijos architektai „People’s Architecture Office“ sukūrė unikalią modulinę miesto regeneravimo sistemą „Courtyard House Plugin“. Šis sprendimas – tai viena iš iniciatyvų, kuria siekiama nykstančiame istoriniame Pekino centro rajone pagerinti gyvenimo sąlygas ir sukurti reikiamas, prie šiuolaikinių gyvenimo standartų priartinančias funkcijas, tuo pačiu nesikėsinant į istorinė vertę turinčių pastatų likimą.

 

Modulinės sistemos sudėtyje gyventojas gali rasti detales svarbiausių savo gyvenamosios aplinkos vietų patobulinimui (vandentiekio, langų bei durų, fasado apdailos, šilumos izoliacijos ir kt.), jas pritaikyti neturėdamas begalinių investicijų. Šis pavyzdys puikiai parodo kaip mažiausi dizaino elementai gali pakeisti bendrą rajono vaizdą, išlaikyti patrauklumą, padėti išpopuliarėti bei galbūt sudominti būsimus investuotojus. Šiuo pavyzdžiu gali būti skatinami ir Šnipiškių bei kitų apleistų priemiesčių gyventojai – reikia suprasti, kad už estetinį vaizdą esame atsakingi patys, bent minimalų komfortą bei gerbūvį galime sukurti mes. Įsivaizduokite atsinaujinusias, spalvingų elementų kupinas Šnipiškių trobeles – galbūt ir viena kita kavinė ar restoranėlis nepabūgtų rajono apsuptyje įsikurti, o ir netoliese esančiuose biurų pastatuose dirbantys žmonės ateitų paragauti pietų.

Dar vieną į jokius egzistuojančius rėmus netelpantį augančio miesto plėtros sprendimą siūlo Nyderlandų architektūros ir urbanistikos studija MVRDV. Jų koncepcija „Vertical Village“ (liet. „Vertikalus kaimas“) siūlo architektūrą perkelti į naują, 3D dimensiją. Tokiu būdu neliktų erdvės apribojimų, o teritorijose esantys objektai galėtų būti integruojami į naujo formato architektūrines konstrukcijas. Jose numatyta derinti skirtingas funkcijas, kuriose išlaikoma asmeninė laisvė, bendruomeniškumas ir teritorijos unikalumas. Koncepciją paskatino siekis pasipriešinti miestų architektūros ir urbanistikos unikalumą užgožusiems dangoraižiams ir vienodo architektūrinio fragmento daugiabučiams, kurie kol kas atrodo kaip vienintelis galimas sprendimas tankiai apgyvendintose teritorijose. Sunku įsivaizduoti, kad skirtingus nedidelio ploto statinius būtų galima konstruoti ne plokštumoje, bet progresas turi kelti nepatogių klausimų, į kuriuos atsakymai taip pat kartais skamba nepatogiai.

 

Architektūros biuro MVRDV pavyzdys – vienas iš Šnipiškių galimo vystymo scenarijų. Naujų pastatų projektavimui visiškai nėra būtinas medinių šedevrų pašalinimas, priešingai – senosios ir naujosios architektūros derinimas sukuria įvairiaspalvio, įdomaus miesto veidą, skirtingi lygiai leidžia pažvelgti į aplinką iš visiškai naujų kampų. Toks projektavimo būdas galėtų tapti pagrindiniu vystytojų ir gyventojų taikos pamatu, žmonės nenorintys gyventi mediniame name galėtų kraustytis į kokybiškos architektūros objektą iškilusį virš medinuko, o tuo tarpu jo nuosavybėje galėtų būti įrengtas muziejus. Ir tai tik vienas iš galimų scenarijų..

„Mirvish Village“ Toronte, Kanadoje, regis, vienas artimiausių pavyzdžių. Čia senojo užstatymo vertės samprata augo palaipsniui – kartu su statybos technologijų galimybėmis bei su vystytojų investicine galia. Kvartalo senuosius statinius aštuntajame dešimtmetyje savivaldybė siūlė nugriauti, kad būtų galima įrengti didelę automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau gerai, kad taip neįvyko. Kvartalas pavirto menininkų studijų bei butikų vieta ir taip įsirišo į miesto kultūrinį audinį, kad jo apleisti ar nušluoti niekas nebūtų leidęs. Buvo nuspręsta supinti į vientisą seno ir naujo darinį, kuriame Viktorijos laikų architektūra papildoma naujais įvairių funkcijų bei architektūros intarpais. Procesas pavyzdingai pradedamas nuo miesto laboratorijos įkūrimo, kur ir sprendžiami šie klausimai – vyksta dirbtuvės, šviečiamoji veikla, eksponuojami maketai bei supažindinama su vertingosios architektūros istorija. Atrodo, kad tai yra yra būtent ko trūksta Šnipiškėms šiame etape – platformos susikalbėjimui bei savo galimybių suvokimui.

Kiekvienos valstybės miestuose yra likusių ikoniškų teritorijų. Vilniuje savo nuosprendžio laukiančios Šnipiškės nėra jokia išimtis. Šių dienų miestas yra patrauklus savo spalvingumu, gyventojams skirtos teritorijos neturi būti monofunkcinės – kokybiškoje gyvenamojoje aplinkoje norisi turėti galimybę išgerti vėlyvą kavos puodelį, po medžiu paskaityti knygą ar pasišnekučiuoti su draugišku kaimynu. Kodėl negalime kurti šių funkcijų galvodami apie Šnipiškių teritoriją kompleksiškai, pritaikant jos brangakmenius naujam gyvenimui, o naujus pastatus kurti su meile ir pagarba vietovei? Vilnius yra vienas gražiausių (mums) Europos miestų ir požiūrio siaurumas ar vaizduotės neturėjimas negali leisti jam kardinaliai pasikeisti į nekokybiškos, pigios architektūros kupiną beveidį miestą.